Apie laiką, kviečiantį atsisveikinti ir širdimi pajusti, kas lieka, o kas išeina amžiams...

​Vis stebiu. Seną beržą kieme. Vasaros kaitroje kadaise išbučiuoti jo lapai rudeniui įpusėjus atitrūksta nuo šakų ir atsisveikina su gyvybę jiems teikusiu medžiu. Lapai išgėrė jiems skirtą gyvenimo laiką. Gamtos ratas apsisuko. Metas pripažinti, kad vienas etapas baigėsi. Tuoj medžių šakas pasisavins žiemos šalnos. 

Sekmadienį vaikštinėjau ir kalbėjausi su artimos sielos moterimi. Jos gyvenime dabar svarbus laikas, kviečiantis ją atsisveikinti. Klausiausi jos širdgėlos, persmelkusios išėjimą, girdėjau tylų nežinios, į kurią ji ryžosi eiti, balsą. Senas gyvenimo etapas baigėsi, o naujojo dar nematyti. Tamsu ir baisu.  Baisu ir tamsu. Tačiau kelio atgal nėra.

Atsisveikinti ir širdimi palydėti nueinantį laiką. Išgedėti, išskaudėti ir išgerti liūdesio taurę iki dugno. Klausydama skaudaus jaunos moters atvirumo nejučia suvokiau, kad man tą girdėti dabar yra būtina. Mano pačios atsisveikinimai, kuriuose esu, nebeatrodo tokie vieniši ir į nieką nepanašūs.

Atsisveikinant visiems mums kyla skaudūs jausmai. Plyštame ir mumyse atsiveria tuštumos, kurios baugina. Nes senasis kelias tarsi sugriuvo, o naujojo dar nematyti. Vienuose ar kituose gyvenimo etapuose vis atsisveikiname – su žmonėmis, santykiais, vertybėmis, miestais, namais, neišsipildžiusiomis viltimis ir subyrėjusiais įvaizdžiais.

Tai kaip tam tikra sielos naktis arba dienos, kurioje viskas buvo apšviesta, aišku ir matoma, pabaiga. Kitos aušros dar teks palaukti. Ir galime jos laukti dviem būdais – bėgdami nuo mus užklupusios, natūralios gyvenimo etapą reiškiančios pabaigos prieš naują pradžią, arba susiliedami su naktimi.

„Atsigulu ir įsitaisau tamsoje. Tegul kūnas keliauja per naktį. Juoduma slysta manimi lyg lėta upė. Visa, kas mane slegia, suskystėja. Suteku į ją, visa priimančią. Galiu stebėti visa, kas užpildyta, galiu atsisveikinti, pajusti, kas lieka, ir kas išeina amžiams.“ (psichologė Alenka Rebula).

Svarstau, ko siekiu šiuo savo pasidalijimu, mat ėmiausi jį rašyti labai spontaniškai. Noriu priminti ir pati prisiminti, kad atsisveikinimai, pabaigos ir išsiskyrimai yra natūrali gyvenimo dalis. Svarbi gyvenimo dalis. Naujas gyvenimo knygos puslapis, kupinas šviesių galimybių, tik ir laukia, kol atsisveikinsime su senuoju. Jei mūsų gyvenime yra dalykų, kurie prašosi būti pabaigti ir išlydėti amžinybėn, vadinasi, esame savuose gyvybės ratuose, kur pabaiga visada yra ir kažko naujo pradžia, o po nakties padangę nušviečia aušra.

Net kai tenka lėtai plaukti tamsia upe, svarbu prisiminti, kad  ji vis tiek neša į dar vieną mūsų rytojų.

Skiriu savo sielos sesei ir kiekvienam, išgyvenančiam atsisveikinimų laiką.

Su meile
​Raminta