Apie vidinę ramybę, arba kas nusprendžia, kiek iš tiesų esame verti?

---

Vakar su jaukia grupe vidinės ramybės pasiilgusių žmonių pradėjome naują meditacijų kursą. Atvirai kalbėjomės apie tai, koks iki skausmo mums pažįstamas skubėjimas, lėkimas, beviltiškas į džiugų tikslą nevedančių dienų nuovargis, iš to kylantis sąmyšis ir jausmas, kad esu svetimas pats sau... Mes atiduodam pasauliui visą save, leidžiam aplinkiniams nuspręsti, kas mes esame, kiek ir ko iš tiesų esame verti... Nenuostabu, kad taip beviltiškai kamuojamės ir blaškomės pasaulio reikaluose, nes nebemokame pasilikti savęs sau. Bent tiek, kad gyvenimas galėtų tekėti kažkiek ramiau ir paprasčiau...

Šiomis dienomis gilinuosi į pasaulinio lygio asmeninio augimo eksperto Stephen R. Covey darbus. Labai suskambėjo autoriaus mintis, teigianti, kad „žmogus visų pirma turi išsiugdyti nuosavybės jausmą, o tik paskui mokytis dalytis turimu geru su kitais.“

Ar jaučiamės šeimininkai savo gyvenime? Ar bent kažkas mūsų gyvenime priklauso mums ir nuo mūsų?  Ar mūsų sprendimai mums priklauso? Ar mums priklauso mūsų poreikiai, jausmai ir norai? Mes per dieną padarome galybę pasirinkimų – kiek iš jų padarome sąmoningai, jausdami, kad pasirinkimais kuriame savo gyvenimą, išreiškiame savo vertybes, artėjame prie savo tikslų?

Kaip savivertės ugdymo specialistė ir moteris, pakilusi iš visiško asmeninio bevertiškumo, galiu pasakyti, kad mūsų vertingumo jausmas priklauso nuo nuosavybės jausmo ir iš to kylančios atsakomybės elgtis su mums pavestu valdyti turtu rūpestingai.

Ar tai, kas man duota su prigimimu – mano kūnas, mintys, jausmai, norai – ar jie man svarbūs? Ar branginu juos? Ar laikau juos savo turtu, savo nuosavybe, kurių negaliu švaistyti? Ar moku jais rūpintis?

Mano gyvenimo minutės ir metai, kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas – tai likimo dovana man. Jei likimas man įteikė dovaną – tai kam ji priklauso – man ar likimui?

Likimui – jei jos atsisakau.

Man – jei ją priimu.

Pirmuoju atveju dažnai persmelkia jausmas, kad likimas mums yra žiaurus ir negailestingas, visaip mėto ir vėto, nepalieka nė menkiausios užuovėjos, kurioje galėtume lengviau atsikvėpti.

Antruoju atveju priimame likimo mums įteiktą dovaną – gyvybę, ir tik tuomet suvokiame, kad jei norime tinkamai ja mėgautis, privalome išmokti atsakomybės pamoką – atsakingai žvelgti į savo kūną, jausmus, poreikius, gyvenimo mums duotą laiką ir jo tėkmę. Privalome nebeskriausti savęs, liautis žaloti plėšriomis ir į nieką nevedančiomis mintimis. Nustoti save niekinti ir imti tausoti. Taip, tausoti! Juk mums duota gyvybė yra brangus ir labai pažeidžiamas turtas. Tausoti, nešvaistyti, elgtis atsakingai su mums duotais kūno ir sąmonės lobiais.  
​
Ir tik tada galėsime dalytis su kitais – savo kūnu, laiku, energija, dėmesiu, svajonėmis, viskuo, kas esame, kai pajausime, jog esame visų šių brangenybių šeimininkai, ir turime visko apsčiai – mums patiems užtenka ir dar lieka, tad galime dalytis. Iš pertekliaus. Iš to, kad gyvybė mumyse siekia gausėti.
​

Mano mylima psichologė Alenka Rebula atkreipia dėmesį, jog vidinė ramybė yra būtina erdvė mūsų savivertei augti, taip pat ji yra ir „sąlyga palaikyti santykius, kai galime nuoširdžiai duoti ir imti, ir kad rūpinimasis savo vidinėmis galiomis yra ir rūpinimasis mūsų artimųjų ir kitų žmonių gerove“.

Išmokti rūpintis savimi – nuoširdžiai ir su meile yra ko ne pagrindinė šiuolaikinio žmogaus pamoka. Meditacijos mokslo autoritetas Osho yra pasakęs, kad kol mes nemylime savęs, tol mūsų net nėra. Esame likimo įkaitai. Kalime savo pačių susikurtuose kalėjimuose. Ir laisvę galime suteikti tik patys sau. Tačiau atsakomybė už save yra būtina laisvės sąlyga. Be atsakomybės prisiėmimo už viską, kas mums duota ir ką mes patiriame, neįmanoma jokia vidinė ramybė, joks laisvės skonis, kurio mes taip ilgimės.

„Pamirškite pasaulį ir tiesiog mylėkite save. Dvasinės paieškos kaip tik ir yra meilės sau radimas. Gyvenimas - tai kelionė, kurioje jūs pamilstate kitus žmones, o dvasinės paieškos yra siekis pamilti save. Tai pastangos rasti save, rasti savo prasmę, pajausti savo būties skonį ir džiaugtis savimi.“ Savo šios dienos straipsnį noriu baigti mano jau minėto Osho mintimi.

Šiandien mėnulio jaunatis. Kviečiu į jaunaties tikslų sąrašą įtraukti rūpestį savimi – meilės kupiną ir taip reikalingą, kad galėtume džiaugtis mums duotomis gyvenimo dovanomis.  



Skanios jaunaties!

Saviugdos trenerė
Raminta Lapinskaitė