 Ar žinote, kad psichologai visoje Europoje nuogąstauja, mat savęs nepriėmimas pasiekęs epideminį lygį? Šiuolaikinės moterys linkusios ko ne be atvangos priešintis sau – nenoriu taip jaustis, nenoriu būti tokia, kokia esu, nenoriu gyventi, taip kaip gyvenu... Viduje grumiamės su savo kūnu, poreikiais, autentiškumu, jausmais ir patirtimi. Aš pati kiek save atsimenu, saviugdoje visada ieškojau to, kas padeda žmogui augti ir kurti gyvenimą tokį, kokio jis nori, o ne tokį, kuris šiaip ne taip gaunasi, tačiau nedžiugina, reikalauja daugybės sunkių pastangų, kelia vidines kovas ir nepasitenkinimą. Šį spalvingą pirmadienio rytą panorau su jumis pasidalinti pamąstymais ir patarimais sąjungos su visata tema - kaip atkurti ryšį su visata ir pajausti begalinį jos palaikymą? Kviečiu akimirkai leistis į savo vaizduotės pasaulį. Mintyse pamatykite save stovinčią prie upės ir žvelgiančią į sraunią vandens srovę tarp dviejų krantų. Susitelkite ir apsvarstykite, kada mažiau jėgų išeikvojame – plaukdamos prieš srovę ir pasroviui? Kada greičiau pasiekiame plačiuosius vandenis – plaukdamos prieš srovę ar pasroviui? Kada plaukti būna lengviau – prieš srovę ar pasroviui? Nesunku suvokti gamtoje pasireiškiantį dėsnį, kad IŠVIEN SU SRAUTU, TĖKME, SU SRŪVANČIO VANDENS KRYPTIMI, mes išeikvojame mažiau jėgų - pati srovė mus plukdo, neša, kartais greičiau, kartais lėčiau, tačiau visada natūraliai ir gyvastingai. Tai ir yra tas paslaptingas MAŽIAUSIŲ PASTANGŲ DĖSNIS, apie kurį prieš kelerius metus sužinojau iš pasaulinio garso ajurvedos daktaro Deepac Chopra paskaitų. Išmokusios save priimti tokias, kokios esame, mes palengva pradedame gyventi visa savo jėga. Mat savęs nepriėmimas prilygsta plaukimui prieš srovę upėje - mes išeikvojame labai daug vidinės energijos nesutikdamos pačios su savimi. Taip elgtis yra beprasmiška, mat plaukdamos prieš srovę net milžiniškų pastangų, kurias įdedame, dėka, mes, tikėtina, plūduriuojame toje pačioje vietoje – išsekusios, bejėgės, užstrigusios. Tą didžiulę energiją, kurią išeikvojame pasipriešinimui, mes bet kada galime pakreipti susitaikymui su savimi ir savo gyvenimu. Tokiu būdu prisipildome galiomis, padedančiomis kurti gyvybingą kasdienybę ir patirtį, kurios sau norime. Taigi – KO NORIME? KOKIA PATIRTIS MUS ĮKVĖPTŲ, JEI TIK JAI IŠDRĮSTUME ATSIVERTI? Akivaizdu, kad labai klystame, kai stengiamės atskirti save nuo savęs. Lygiai taip pat klystame, kai atskiriame save nuo visatos, mat taip prarandame galimybę išvysti dalykus tokius, kokie jie yra, – ESAME NEATSIEJAMA VISATOS DALIS, o visa joje sukurta taip, kad mus palaikytų ir padėtų mums augti.  Pradėjusios priimti visatą tokią, kokia ji yra mumyse ir aplink mus, palengva išmokstame gyventi išvien su visatos jėga, natūralia gamtos tėkme. Pajaučiame, kad ji be paliovos keičiasi ir evoliucionuoja, juda ir kvėpuoja, yra gyva ir kupina energijos. Kai suvokiame, kad esame šio galingo kosminio šokio dalimi, galime savo mažus kasdienius judesius suderinti su plačiais visatos mostais – tokiu būdu pati visata pasirūpina, kad dauguma dalykų įvyktų spontaniškai, be regimų valios pastangų, o mus užlieja gyvenimo energija ir kūrybinis džiaugsmas. Jau pasakojau jums, kad dangaus mokslais susidomėjau vėlyvaisiais mokyklos metais. Nuo tada ir mokausi derinti savo kasdienius pasirinkimus su visatos ritmais – mėnulio jaunatys, vėliau gyvenime vietą atrado ir pilnatys, rudens ir pavasario lygiadieniai. Mano geriausia draugė ir bendražygė Vedų astrologė Shanti Viktorija praturtino mane žiniomis apie kitų planetų – Saturno, Jupiterio, Veneros ritmus ir jų poveikį mano asmeninei evoliucijai. Visų šių ciklų išmanymas ir paisymas per daugelį metų padėjo man suprasti save, nustoti priešintis, išmokė kurti gyvenimą išvien su visata, augti pagal jos sumanymus, patirti neaprėpiamą jos meilę ir palaikymą. Noriu išskirti 5 kasdienybėje lengvai pritaikomas taisykles, veiksmingai padedančias atkurti ryšį su visata ir pajausti jos begalinį palaikymą:
Dangaus mokslų atstovai kadais parodė man, kad visatos ritmai veikia mūsų kūnus, protus ir širdis. Šiandien aš raginu atsigręžti į visatą savyje ir aplink save - juk esame dalis galingos visumos, sumaniai atsinaujinančios akimirką po akimirkos. Mes nesame ir niekada nebuvome atskirtos nuo visatos, kuri nuolat evoliucionuoja, keičiasi, mainosi, o kartu su ja persikeičiame ir mes - šios mylinčios ir galingos visumos dukros. Rudeniniai linkėjimai! Iš visos širdies Raminta Lapinskaitė Už fotografiją dėkoju www.mazajinga.com P.S. Tas, kurios jaučiate, kad metas IŠMOKTI GYVENTI VISATOS RITMU, kviečiu susitikti lapkričio trečiadieniais Vilniuje. P.P.S. Šią savaitę, ketvirtadienį, spalio 19 d. 22.12 mūsų laiku, įvyks MĖNULIO JAUNATIS. Iki to laiko palanku užbaigti pradėtus darbus, paleisti tai, kas nebetarnauja mūsų gerovei ir taip pasiruošti naujam mėnulio ciklui.
0 Comments
Leave a Reply. |