Search

Antroji mano knyga (2020 m.)

#PALAIMINTOSMOTERYS Knyga apie moterų brandą ir kelią jos link



Vidinio augimo kelionėje mes tik lydime vieni kitus namo. Tai mano mylimo poeto Muhammado Rumi mintis. Taip suprantu ir moterų bendrystę – kaip švelnų palydėjimą į savo vidų, nuoširdų padrąsinimą, paskatinimą veikti išvien su prigimtimi. Kartu keliaudamos brandos keliu, viena kitos gyvenime paliekame įspaudų – atvirų, jautrių, palaikančių. Sukuriame švelnumo stebuklą. Jaučiuosi nepaprastai apdovanota galėdama daryti tai, ką darau: liudyti dvasinę moterų bendrystę ir augimą. Knyga, kurią laikai rankose, ne išimtis. Ji – gydančios moterų bendrystės liudijimas.

Mes visos ilgimės bendrystės


Kas tave apgavo, jog ėmei manyti, kad esi greitkelis? Nes iš tiesų – tu upė.

• „Jei nemyliu savęs, einu prieš visatą. Ji mane sukūrė tokią, kokia esu, prislapstė manyje unikalių lobių. Meilė sau rodo, kad gebu gyventi taikoje su visatos sumanymais ir dovanomis.“

• „Kiekviena raukšlė mane išlaisvina. Moterys neturėtų bijoti senti, jos turėtų bijoti negyventi.“

• „Moteriškumas – tai namai. Visų pirma sau, o po to ir kitiems. Tik priėmusi save, sugebu priimti ir kitus.“

• „Viskam savas laikas. Žydėjimo nepaskubinsi. Gamtos dėsniai žino, kada mano žiedui laikas atsiskleisti. Man tereikia pasitikėti natūralia gyvenimo tėkme.“

• „Kartais svarbu ne tik tempą sulėtinti, bet ir žingsnius sumažinti, kad neplyščiau pusiau.“

• „Kam man bandyti užimti kito vietą ar imituoti ją, kai jau turiu savo? Šiaip ar taip, visos kitos vietos jau kažkam priklauso, man lieka tik būti savimi.“



Mes - moterys


Mes gebame atgimti, šimtus kartų iš naujo sugrįžti į gyvenimą. Jau nė neskaičiuojame, kiek sykių mus rovė, bet neišrovė. Mūsų šaknys buvo sužeistos, bet nemirė, o kol jos gyvos, tol geba dar godžiau skverbtis į Žemės branduolį, iki pasiekia pačią jo esmę. Mes jaučiančios, pulsuojančios ir tvinksinčios. Mes visos turime gelmę. Kas mėnesį atiduodame kraujo duoklę, mums duota išnešioti gyvybes pasauliui. Mumis teka vaisingumo vandenys. Mes kuriame, dalijamės, susiejame. Gebame palaikyti ir atlaikyti. Tikime meile ir gyvenimu. Mylime karštai, neišmatuojamai atsidavusios. Kai mūsų širdys prabyla, griūva net pačios storiausios sienos, skiriančios mus nuo mūsų pačių, vyrų bei vaikų ir kitų moterų. Mūsų kūnuose ir sielose įrašyta tiesa, kad gyvenimo netenkame ne tada, kai mirštame, o tada, kai negyvename. Mes žinome, ką reiškia atlaisvinti vietos naujiems gyvenimo sumanymams, per mus užgimstantiems. Todėl gebame pasirinkti gyvenimą, net kai prieš tai tenka leisti kažkam numirti. Mes mokame išlydėti ir mokame pasitikti. Esame švelnios ir galingos tuo pat metu. Tuo man mes, moterys, ir patinkame.


Atradau, kad mūsų moteriškumas šiuolaikiniame pasaulyje yra stipriai suvaržytas, prislopintas, sužeistas, tačiau gyvas, taigi gali atgyti, kol gyva bent viena moteris. 


Pamesto moteriškumo paieškos prieš keliolika metų mane nuvedė link senųjų moterų etninių tradicijų ir šiuolaikinės psichologijos mokslo praktikos. Nuo paauglystės man trūko suvokimo, kas yra moteriškumas, išsiugdomo stebint šeimos bei aplinkos moteris ir žiniasklaidos pateikiamus moters įvaizdžius. Jutau, kad to, ką matau ir kas man sakoma, per maža, kad yra kažkas daugiau, ką slepia mano moteriška prigimtis. (Juk tikrai privalo būti kažkas daugiau nei lūpdažis ir aukštakulniai!)


Ieškodama išsiaiškinau, kad aš, kaip dauguma šiuolaikinių miestų moterų, užmiršau daug tiesų apie save ir nebemoku jų gerbti. Atradau šilto ryšio su mama ir kitomis giminės moterimis poreikį, kūno ritmų svarbą, santykį su gamtos stichijomis savyje ir aplink save. Suvokiau, kad nesu ir niekada nebuvau atskirta nuo gamtos gyvybės ciklų. Štai žiema periodiškai sustingdo ne tik kūną, bet ir mano sielą, ir toji sielos žiema kviečia sustoti, įsiklausyti į tylą, pailsėti rimtyje ir kaupti jėgas. Arba visoms mums pažįstama būsena, kai jaučiamės lyg audra, šėlstanti pati savyje. Išmokusi draugauti su savo audromis pajutau, kad kiekviena iš jų ragina iš gyvenimo šalinti kliūtis, veikia išvien su gyvenimu ir niekuomet prieš jį.


Suvokiau, kad visuomenėje vyraujantys stereotipai slegia it sunkūs psichologiniai akmenys, po kuriais dūstame. Mes, moterys, iki pat šiol kultūriškai esame verčiamos būti tobulos visose srityse, gražios nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Ir vaikais pasirūpinti, ir darydamos karjerą sublizgėti. Stereotipai veikia įsakmiai, jie nepalieka mums laisvės rinktis. Vienintelis dalykas, kuo jie „apdovanoja“, – gėda ir savigrauža, jei jų neatitinkame. Socialinis spaudimas ir tobulumo reikalavimai taip slegia, išsunkia, siurbia gyvybines jėgas, kad imame abejoti mums duoto kūno ir gyvenimo vertingumu.


Atradau, kad mūsų moteriškumas šiuolaikiniame pasaulyje yra stipriai suvaržytas, prislopintas, sužeistas, tačiau gyvas, taigi gali atgyti, kol gyva bent viena moteris. Atradau jausmų kalbą, palengva išmokau ja kalbėti, nors – kaip ir daugelis mūsų kultūroje – buvau pratusi tylėti, užgniaužti, nuryti. Suvokiau, kad dabar tas laikas, kai mums, moterims, būtina prabilti ir atskleisti pasauliui, savo vyrams, sūnums ir dukroms, kas mes iš tiesų esame.


Pajutau, kokia galinga ir gydanti yra dvasinė moterų bendrystė. Mažai kas taip greit atkuria mano vidinę pusiausvyrą, kaip priklausymo savoms jausmas. Iš dailininkės ir artimos bičiulės Eglės Stripeikienės sužinojau, kad kūdikį apglėbiančio ir saugančio jo augimą laiko, praleisto mamos įsčiose, prisiminimas įsirašo mūsų atmintyje ir iškyla kaskart, kai susėdame į ratą. Mūsų pasąmonėje buvimo gimdoje jausmas išlieka visą gyvenimą, o susėdus ratu vėl išnyra, todėl pasijuntame saugios ir saugomos, priimtos ir laukiamos, gavusios leidimą gyventi taip, kaip jaučiame esant tinkama ir teisinga mums.


Prisimink, kas esi. Prisimink, kas mes esame viena kitai.


Esame išsiilgusios tikro savosios vertės pajautimo. O kad mūsų savivertė galėtų atsiskleisti, privalome susitaikyti su savimi: savo kūnu, savo ciklais, psichologiniais ypatumais, prigimtiniais polinkiais, visu tuo, ką galėtume pavadinti moteriškumu. Tai reiškia ir tuo, ko mums niekaip negali atspindėti joks vyras, nes jis yra vyras, o mes esame moterys.



Ištraukos iš pirmojo skyriaus.

49 views
join our mailing list

© 2023 by Closet Confidential. Proudly created with Wix.com