Search

Mano kelias

Updated: Jan 19

Nuo pat mažumės man kilo daug egzistencinių klausimų, į kuriuos iš aplinkinių dažnai išgirsdavau trumpą atsakymą Daug žinosi, greit pasensi. Aistra žinoti daugiau, kapstytis iš esmės, raustis iki pat šaknų - viena iš tų savybių, kurios dėka išleidusi pirmąją savo knygą MEILĖ SAUsulaukiau skaitytojų išsakytos nuostabos - kaip tokia jauna specialistė galėjo tokią brandžią knygą parašyti. Nors vaikystėje mama, matyt, turėjo bėdos su mano smalsumu, greiti ir iš anksto paruošti atsakymai giliai viduje manęs niekada netenkino.


Nepaisant šio gilaus smalsumo, kurio ilgus metus paslapčia bijojau, kai seminarų dalyvės manęs klausia, nuo ko prasidėjo mano kelias, joms pasakoju kitą istoriją. Ne nuo prigimties duoto smalsumo prasidėjo kelias, kurio dėka tapau tuo, kas esu šiandien, o nuo 2008 m. mano gyvenime įvykusio virsmo. Būtent jo dėka jau nebegalėjau plaukti paviršiumi ir būti akla savo giluminio pažinimo alkiui. Kalbu apie savo dukrą Jogailę. Šioje nuotraukoje jai 6-ri, o šiandien jai - jau visi 12-ka.


2008 m. dukters gimimo patirtis pažadino mano atsakomybę prieš tik ką pasaulį išvydusią mergaitę. Laikiau ją ant rankų ir iki pačių sielos pakraštėlių suvokiau, kad esu jai pavyzdys - juk tai iš manęs ji mokysis elgtis su savimi, vertinti save ir džiaugtis gyvenimu. Tuo metu, kai ji gimė, buvau uždususi po baimėmis, palaidojusi save po storu gėdos sluoksniu, išsekusi nuo kasdienių pastangų patikti kitiems ir nevaisingų bandymų atitikti socialinius standartus. Toks elgesys su savimi manyje sukūrė daug įtampos ir sumaišties, mane kamavo lėtinis nuovargis, jaučiausi paliegusi ir tuščia. Gali numanyti, kaip stipriai mane sukrėtė suvokimas, kad esu labai prastas moters pavyzdys savo mažylei. Ne tokio gyvenimo aš jai linkiu, o to, kurio linkiu, deja, nemoku nei susikurti, nei patirti. Kadangi trauktis jau nebuvo kur, pajutau mane deginančią pareigą vardan jos gerovės atsakyti į nepatogius klausimus, kuriuos metų metus vis atidėjau į šalį.

Kodėl jaučiuosi bejėgė prieš visuomenėje vyraujančius įvaizdžius, tarp kurių neatrandu savęs? Kur mano vidinė galia ir tvirtumas? Kodėl manau, kad esu vertinga tik tiek, kiek mane patvirtina kiti? Kodėl tiek daug energijos išeikvoju kovodama dėl meilės?


Šie ir kiti panašūs klausimai nedavė ramybės. Kaip išbadėjęs žvėris nėriau į savęs pažinimo knygas, ypač žavėjo gelmių psichoterapijos tėvo C.G.Jungo ir jo krypries analitikų darbai. Jau po metų, t.y. 2009 m. iš knygų pasaulio žengiau žingsnį į psichoterapinę erdvę. Mane patraukė šokio - judesio terapija. Norėjau pažinti savo kūną, atkurti santykį su juo. Intuityviai jutau, kad kūnas žino gerokai daugiau, nei chaotiškų, viena kitai prieštaraujančių ir sekinančių minčių prikimšta galva. Atradau Ramunės Andrijauskės Dharos vedamas šokio judesio terapijos grupes. Norėjau išmokti gerbti savo kūną ne už tai, kaip aš atrodau ar turėčiau atrodyti pagal mados kanonus, bet už tai, kaip aš jame jaučiuosi. Suvokiau, kiek jėgos ir tikrumo slypi kūne, tačiau kartu jis saugo savyje daug atstumtų išgyvenimų ir norų. Gilesnio kūne slypinčių resursų pažinimo alkis mane atvedė į psichoterapeuto iš Rusijos Aleksandro Giršono patyriminius mokymus, o 2010 m. baigiau Maskvos integratyviosios šokio judesio terapijos instituto organizuojamą sertifikuotą programą.



Santykio su savimi ilgesys toliau vedė mane paskui vidines užuominas ir 2011 m. susipažinau su gyvenimo koučingo sąvoka. Mano pirmieji mokytojai - nepakartojamos ir laisvos asmenybės - kunigas Rytis Gurkšnys ir sesuo Regina Simonavičiūtė ragino ieškoti įkvėpimo ir išsikimai jam įsipareigoti. Mano šeimos ir aplinkos moterys, kurios supo mane nuo mažumės, gyveno tokį gyvenimą, koks joms gaunasi, o ne tokį, kokio jos nori. Svajonės, talentai, kūrybinė savirealizacija - tai patirtys, kurios gyvenimo koučingo dėka ėmė vertis mano kasdienybėje. Pradėjau suvokti, kiek daug mes, moterys, suvaržymų paveldėjome dar su motinos pienu, ir kad mes esame kur kas daugiau, nei mus apibrėžiantys socialiniai vaidmenys, pastangos idealiai juos atlikti ir iš to kylančios baimės.


Moteriško menkavertiškumo šaknų tyrinėjimus sudrebino C.P.Estes knyga BĖGANČIOS SU VILKAIS". Stulbinančių autorės įžvalgų vedama 2012 m. pradėjau asmeninę psichoterapiją pas C.G.Jungo pakraipos terapeutę. Ši 2,5 metų trukmės patirtis atkūrė ryšį su turtingu jausmų, sapnų, archetipų pasauliu, sustiprino mano vidinį kompasą, leido suderinti prieštaringas vidines jėgas ir suvokti, kad pati esu savo gyvenimo šeiminkė, galiu rinktis, užuot aklai ir bejėgiškai tarnavusi visuomenės ir laikmečio primestoms žaidimo taisyklėms.



2013 m. susipažinau su transpersonaline psichoterapeute iš Rusijos Marina Strekalova. Nuo tada prasidėjo mano ilgametė draugystė su transpersonaline moterų psichologija, kurios dėka galėjau tyrinėti moters ciklų, giminės istorijos poveikio, gimties įtakos ir intuicijos temas. Patyriau, kad moterų ratas - tai ta dvasinės dėlionės dalis, kurios visuomet ilgėjausi. Kiekviena kūno ląstale jaučiau, kad tai moterų bendrystė yra neišsemiamas palaikymo, atspindėjimo ir paramos šaltinis kiekvienai šiuolaikinei ryšio su savimi netekusiai moteriai.


2014 m. pabaigoje priėmiau svarbų sprendimą - pajutau, jog taip stipriai myliu saviugdą, kad man jau metas jai įsipareigoti. Su bendražyge, bičiule, Rytų astrologe Shanti Viktorija įkūrėme VšĮ Sąmoningų santykių studiją. Ėmeme vystyti saviugdos seminarų moterims organizavimo veiklą ir nešėme žinutę, kad santykis su savimi yra visų kitų santykių pagrindas. Per karantiną (2020 m.) studiją uždarėme, tačiau 6 metai darbuojantis studijos labui paliko daug dėkingumo už tai, kad šioje erdvėje galėjau augti tiek asmeninėje, tiek ir profesinėje srityje. Kaip vieną svarbiausiųjų patirčių galiu išskirti 2016 metais įgytą tarptautinę koučingo specialisto (International Coaches Union) kvalifikaciją. Nors šis profesinis žingsnis įleido mane į individualaus konsultavimo sritį, grupinė moterų saviugda tebėra viena iš didžiausių gyvenimo aistrų.


Kita aistra - saviugdos knygų rašymas.




2018 m. išleidau pirmąją knygą MEILĖ SAU". Kartu su dukters gimimu tam tikrame egzistenciniame lygmenyje gimiau ir aš, meilė dukrai paskatino mane atsigręžti ir į save pačią, nustoti laidoti save svetimose nuomonėse ir dusti po storu baimių sluoksniu. Tam man prireikė labai daug meilės, rūpesčio ir kryptingų kasdienių pastangų, auginančių mane pačią, padedančių atgauti jėgas ir vertingumo jausmą. Norėjau, kad kuo daugiau Lietuvos moterų sužinotų, jog svarbių užduočių, kurias dėl mūsų atlieka meilė sau, mes negalime palikti likimo valiai ar atiduoti į kito žmogaus rankas.


2020 m. pasirodė mano antroji knyga PALAIMINTOS MOTERYS". Ją dedikavau gydančiai moterų bendrystės galiai, gebėjimui mums vienos kitas palaikyti, padrąsinti ir įkvėpti. Vienas lauke - ne karys, o ypač kai kalba eina apie sielai pačius svarbiausius dalykus.


Prieš įteikdama antrosios knygos rankraštį leidyklai Alma littera, 2019 m. rudenį ėmiau studijuoti bazinėje į procesą orientuotos psichoterapijos programoje. Tai Lietuvoje naujas savęs lavinimo metodas, kuris kviečia į kūno pojūčių patyrimą, ragina atsigręžti savo pačių natūralumą ir autentiškumą, moko atsiduoti gamtos tėkmei ir prisijaukinti nuolat vykstančius pokyčius. Matau, kaip į procesą orientuoti patyrimai į vieną visumą apjungia visus mano saviugdos kelio atradimus. Šioje kryptyje aš stiprinu labai svarbų įgūdį - pasiduoti natūraliai gyvenimo tėkmei, jaustis jaukiai nuolatiniuose pokyčiuose ir mėgautis pačiu procesu.

Taip esu šiandien. Keliauju per gyvenimo patirtis. Tyrinėju savo vidines galias. Siekiu įgalinti kitas moteris. Stebėdama, kaip auga dukra, augu pati. Iš jos mokausi gerbti savo natūralumą, švelnumą ir spontaniškumą. Rašau knygas. Kasdien sau primenu, kad gebėjimas su meile apkabinti visas gyvenimo bangas yra vienas svarbiausių mano įgūdžių. Kaip niekad stipriai jaučiu, kad esu gamtos ratų dalis, kad esu neatsiejama didesnės istorijos dalis. Kuriu saviugdos mokymų programas moterims, o metodus derinu su ritmiška gamtos pulsacija. Gyvybingiausia jaučiuosi tada, kai leidžiu gyvenimui tekėti sava vaga, su kurios linkiais mane susieja intuicija. Tikiu, kad svarbiausia, o kartu ir ilgiausia žmogaus kelionė - tai kelionė iš galvos į širdį.


Siekiu, kad mano kelias ir jame diena dienon kaupiama patirtis, įgyjamos žinios ir kompetencijos, kasdieniai atradimai ir suvokimai padėtų atsiskleisti šalia esantiems žmonėms. Ar žinai, koks mano širdžiai pats mieliausias komplimentas, kurį išgirstu iš klienčių - Raminta, mane įkvepia tavo natūralumas ir paprastumas. Šalia tavęs pasijaučiu, kad ir aš galiu būti tiesiog savimi, o to labiausiai ir ieškau". Išgirdusi šiuos žodžius suprantu, kad gyvenu išvien su savo vertybėmis ir tikiu, kad buvimas autentišku, tikru ir nuoširdžiu savimi yra didžiausia mūsų dovana pasauliui. Bet pasaulis negali šios dovanos išpakuoti, kol mes patys neįteikiame jos sau. Žinau, kad kelias nuo baimės į meilę, nuo susikaustymo į atsiskleidimą, nuo užstrigimo įvaizdyje į natūralų sielos žavesį yra ilgas, tačiau jis yra. Senoliai šį kelią vadino širdies grožio keliu, kuriuo kiekvienas gimėme nueiti.


Džiaugiuosi galėdama tave sutikti ir palaikyti šiame kelyje!


Su meile -

Saviugdos trenerė

Raminta Lapinskaitė




Už fotografijas dėkoju fotografams ir bičiuliams Irmai Trečiokienei, Ingai Mazaj Vinčienei, Romualdui Vinčai, Deimantei Čečienei, Kristinai Jasudaitei.

856 views0 comments

Recent Posts

See All