top of page
Search

Pasaulis ilgisi galingos Moters

Updated: Mar 11



Ką reikštų gyventi visuomenėje, kurioje mano moteriškumas yra gerbiamas, švenčiamas ir laikomas šventu?


Kaip žiūrėčiau į save kaip į moterį, jei būčiau gimusi pasaulyje, kuriame deivės motinos valdo lygiomis dalimis su dievais tėvais?


O ar įmanoma, kad visos moterys kaip Deivės vietininkės Žemėje yra ypatingomis galiomis apdovanotos dieviškos kūrėjos, mat nėra žmogaus, kuris patektų į šią Žemę ne per motinos gimdą?


Tai klausimai, kurie man kilo ilgus metus tyrinėjant savo giminės moterų linijos, taip pat klienčių, su kuriomis dirbu, giminės moterų linijos traumų žemėlapius.


Šių giluminių atsakymų paieškos nuvedė mane Didžiosios Deivės pėdomis...

Straipsnį, kurį dabar skaitote, dedikuoju moterų galiai ir savivertės sveikatai, užmirštam religiniam jų statusui, Didžiosios Motinos vaidmeniui senosiose pasaulio kultūrose ir iš viso to gimusiam dvasinių ekspedicijų po pasaulį ciklui apžvelgti.


DVASINIS MOTERS SAVIVERTĖS LYGMUO


Niekada nemaniau, kad ėjimas savęs pažinimo ir kitų moterų įgalinimo keliu kvies mane įsiklausyti į pasaulinę moterų istoriją ir iš naujo atrasti užmirštas kultūras.  2020-ųjų metų vasarą mane pasiekusios mokslninkės Marijos Gimbutienės knygos apie ikipatriarchalines visuomenes, kuriose vyravo į motinišką pradą orientuotos religijos, supurtė mano dvasinius pamatus ir paskatino raustis dar giliau. 

 

Nuo tada jaučiuosi lyg būčiau dvasinė archeologė...




 

Mes, moterys, istorijos eigoje buvome priverstos pamiršti savo galią. Daug metų tyrinėdama savo giminės moterų likimus, jaučiau nurytus jų jausmus, nutildytus balsus, užgniaužtą tiesą, jutau jų baimę, skausmą, pyktį. Gydydama giminės moterų istoriją, gijau pati. Žinau, ką reiškia būti paliegusia, sužeista, gyjančia moterimi. Žinau, ką reiškia būti palaidotai po baimėmis ir nepaisant to, kas buvo patirta, ryžtis iš naujo atgimti. Žinau, kad niekas nėra prarasta amžiams ir bet ką, kas pamiršta, galima prisiminti. Tik tuomet natūraliai kyla klausimas:


Kur semtis dvasinių resursų įsiskaudėjusiems giminės moterų scenarijams perrašyti?

Moterų saviugdoje esu dešimtus metus. Esu parašiusi ir išleidusi dvi knygas apie moterų savivertę. Ši tema man svarbi ir asmeniškai, nes esu pavyzdys moters, kuri savo kelią į savivertę pradėjo nuo gilaus minuso. Taip pat esu mama, kuri nori savo dukrai perduoti kuo sveikesnį buvimo moterimi vaizdinį.  


Stebėdama savo kelią, taip pat daugybės ilgamečių klienčių patirtį, palengva priėjau išvados, kad be psichologinio ir emocinio lygmens, kuriame mes įsisąmoniname savo jausmus,  prisiimame atsakomybę už savo poreikius, gydome vaikystės traumas, išmokstame brėžti sveikas ribas, egzistuoja dar ir dvasinis savivertės lygmuo, prie kurio gijimo gali prisidėti tik stiprūs moters dvasiniai vaidmenys – Deivė Motina, galingi deivių archetipai, istoriniai faktai apie kuniges, žynes, nušvitusias moteris bei kitas aukšto dvasinio rango moteris, kurių būta ne tik ikipatriarchalinėse visuomenėse, bet ir ankstyvaisiais krikščionybės amžiais.







KODĖL DEIVĖ? KODĖL DIDŽIOJI?


Taigi, beveik 10 metų praleidusi moterų saviugdos mentorės batuose, tik ne taip seniai ėmiau klausti savęs, o ką iš tiesų reiškia būti sveika moterimi? Ta, kurios niekas niekada nemenkino, negąsdino, nebandė sumažinti? Kurios niekada netildė, nesakė, kad ji per giliai jaučia, per daug nori? Ta, kuriai nuo pat gyvenimo pradžios buvo leidžiama spindėti visomis moteriškosios prigimties spalvomis?


Anot M. Gimbutienės ilgamečių archeologinių tyrinėjimų, pelniusių akademinės bendruomenės pripažinimą, pasaulinius apdovanojimus ir revoliucionierės etiketę, pagarbą moteriai puoselėjusi kultūra su Deive Motina priešakyje mūsų protėviams buvo puikiai pažįstama.


Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad Deivės valdomoje Senojoje Europoje ne karas ir konkurencija buvo žmonijos vystymosi kelias, o taika ir sutarimas. Ryšys su dieviškumu buvo kuriamas ne per kančią ir aukojimąsi vardan atpildo po mirties (mums pažadėto rojaus, apie kurį kalba didžiosios moderniosios religijos), bet per malonumą ir gyvenimo šventimą čia pat, dabar, nelaukiant geresnių laikų džiaugtis, mylėti, dėkoti.


Į motinišką pradą orientuotos religijos visoje Senojoje Europoje praktikavo įsiklausymą į gamtos ritmus, pagarbą gyvybei ir moteriai kaip jos nešėjai Žemėje. Paveldėjimas vyko pagal motinos liniją, o močiutės saugojo giminės dvasinę išmintį. 

Kai kas tokią santvarką senosiose kultūrose vadina matriarchatu. M. Gimbutienė su šiuo terminu nesutinka, sakydama, kad moteris niekada nedominavo vyro atžvilgiu; moksliniai faktai kalba, kad ji užėmė lygiavertę galios poziciją bendruomenės gyvenime priimant sprendimus ir atliko dvasinės lyderystės vaidmenį kaip Deivės vietininkė žemėje. Šias kultūras mokslininkė vadina matristinėmis.





PATIRTI DIDŽIĄJĄ MOTINĄ JOS ŽEMĖJE


Tą karštą 2020-ųjų vasarą Italijoje netikėtai atrasti ir su atsidavimu išstudijuoti M. Gimbutienės ir vėlesnių mokslininkų darbai manyje įžiebė ketinimą žengti iš knygų, mokslinių straipsnių ir teorinės istorijos į gyvą jos patyrimą. Tuo pat metu įsisavinti dvasinės archeologijos metodai subrandino manyje norą savo ląstelėmis patirti Didžiąją Motiną jos žemėje. 


Pirmoji mano organizuojama stovykla 2023-ųjų pavasarį  įvyko mums, moterims, svarbias patirtis saugančioje Kretos saloje.  Į Kretą vykome patirti, kad Deivė yra lygiai tokia pati svarbi ir galinga kaip ir Dievas. Vykome pažinti savo vidinių galių, tyrinėti Europos kultūros šaknų, perrašyti moteriškosios giminės linijos istoriją, papildydamos ją giluminiu skyriumi apie mus maitinančią deivišką prigimtį. 

 

Nors pati M. Gimbutienė archeologines ekspedicijas vykdė žemyninėje Graikijoje, apie Kretą ji kalbėjo su milžinišku užsidegimu. Ši sala saugo daug Deivės Motinos laikus menančių archeologinių lobių, liudijančių taikią, karo nepažįstančią, bendrystę puoselėjančią kultūrą, kurios dvasiniu gyvenimu rūpinosi įtakingos kunigės.






Gyvenimo džiaugsmas, malonumas ir kūniškas jo teigimas sudarė vertybinį vyravusios religijos pagrindą. Šiuolaikiniam protui net sunku suprasti, kaip taip gali būti – mėgautis dabartimi nenukeliant savo laimės ir išsipildymo į ateitį. Dėl to ir vykome į dvasinės moterų galios vietas,  kad dvasinių Europos šaknų išmintis ir išlikusios šventvietės mus mokytų būti jungtyje su dabartimi nelaukiant, kol pakliūsime į rojų. Rojus, išsipildymas, malonė mums pasiekiama kiekviename žingsnyje. Būtent tokio požiūrio persunkta senoji į moteriškąjį pradą orientuota religija Kretoje. Būtent to kelionėje mokėmės ir mes.


Po Kretos kelias natūraliai atvedė ir į Egiptą. 2023-ųjų rudenį vykome čia su grupe moterų. Ne tik tam, kad pasimėgautume šios karštos žemės teikiamais malonumais, bet ir tam, kad pasinertume į senovės egiptietės gyvenimą. Istorikai teigia, kad ši žemė saugo ne tik didingas piramides, bet ir didingų moterų atmintį.





Naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad senovės Egipte išsilavinimas buvo prieinamas ne dėl lyties, o dėl socialinės padėties. Kadangi per tūkstantmečius šalis pasižymėjo aukštu materialinės gerovės lygiu, čia išsilavinusių moterų taip pat buvo apstu. Anot egiptologės Barbaros Watterson, senovės Egipte moterys turėjo lygiai tokias pačias teises kaip ir vyrai. Senovės Egipte moterys galėjo laisvai disponuosi savo turtu, pirkti, parduoti, skirtis, įsivaikinti... Kitaip tariant, senajame Egipte moterys turėjo gerokai daugiau socialinės galios, nei šiuolaikiniame.


Senovės egiptiečiai savo šalį vadino juodąja pasaulio širdimi. Širdis – tai paslapčių atsiskleidimo vieta, alcheminių virsmų įsčios ir visos Žemės šventykla. Galingos deivės, tokios kaip Ma‘at, Hathor, Sekmet, Bastet, Izidė dangiškajame gyvenime atspindėjo moterų galią žemiškajame Egipte. Istorikų manymu, ši civilizacija tiek tūkstantmečių klestėjo tik todėl, kad tarp moterų ir vyrų egzistavo lygiavertiškumas visose gyvenimo srityse.


Lankydamos įspūdingas šventyklas ėjome senovės Egipto moterų galios keliais, mokėmės iš archetipinės patirties, pažindamos egiptiečių deives prisiminsime tai, ką esame pamiršusios — prigimtinę savo moteriškumo galią.





DIDŽIOJI DEIVĖ MAŽAIS ŽINGSNIAIS NEVAIKŠTO


Dvasinis pagrindas, ant kurio statau  šį ekspedicijų moterims po pasaulį ciklą, yra toks gilus, kad galėčiau prilyginti jį savo pačios sielos šerdžiai. Tai Deivės Motinos pienu maitinama kultūra, sakralus moteriškumas, sveika ir nepažeista moters galia, kuri nūdienos pasaulyje yra stipriai nusilpusi, nors būtent joje slypi mūsų, moterų, dvasinės savivertės ir egzistencinio pasitenkinimo šaknys.


Taip pat esu įsitikinusi, kad šios prigimtinės galios susigrąžinimas greičio, kiekybės ir vartojimo procesų nukamuotą planetą veda į pusiausvyrą. Savo moteriškumo galiai nubudusi moteris yra aukso puodas konfliktų ir negandų nualintam pasauliui, mat savo prigimtimi mes įkūnijame gylio ir kokybės, bendrystės ir tausojimo, pagarbos gyvybei ir gamtai vertybes.


Mūsų dvasinės ekspedicijos DIDŽIOSIOS DEIVĖS PĖDOMIS – tai susijungimas su kuriančiu moteriškuoju dieviškumo aspektu, giluminis kolektyvinių patirčių gijimas, tarnystė buvusioms ir būsimoms kartoms.


Taip pat kiekviena iš šių sakralių patirčių yra gili iniciacija į mūsų intuiciją, prigimties šventumą, širdies kelią, egzistencinį pasitenkinimą ir nubudimą galiai, miegojusiai mumyse šimtmečius.



2024-aisiais NUMATYTOS EKSPEDICIJOS:

BALANDŽIO 13-20 DIENOMIS:


GEGUŽĖS 18-25 DIENOMIS:


RUGSĖJO 16-30 DIENOMIS:


LAPKRIČIO 9-19 DIENOMIS






77 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page